Ridas, kuriam 4 metai 6 mėnesiai (dešiniosios ausies kochlearinė, implantacija atlikta, kai jam buvo 1 metai 2 mėnesiai, kairiosios – 1 metai 10 mėnesių) sėdi pas babą namuose prie stalo ir laukia kol ši jo prašymu padarys ,,vaikiškos kavos“. Kadangi jis maišo cukraus ir druskos reikšmes, baba, tai žinodama, jo klausia:

Tau, Ridai, ko? Cukraus ar druskos?

Vaikas trumpam pasimeta, bet po to užtikrintai atsako:

Daryk kaip visada.

Štai toks tas mano sūnus dabar. Jis lanko baseiną, sportinius ir liaudies šokius, kur ne tik šoka, bet ir žaidžia, dainuoja. Jis laisvai neskiemenuodamas skaito, o po to atsako į klausimus bei atpasakoja. Jis rašo, skaičiuoja. Taip pat jis keikiasi, meluoja, manipuliuoja, pokštauja, sugeba išsisukti iš keblių situacijų. Jam patinka filmukai, kompiuteriniai bei stalo žaidimai. Jis automobilyje klausosi vaikiškų dainelių ir tuo pat metu bendrauja su manimi, tėčiu ir sesute. Jis nuolat susiranda naujų draugų ir yra lyderis daugelyje sričių. Jis beproto daug mokėsi ir tebesimoko. Gal todėl jo rezultatai puikūs. Tačiau ar tai gerai? Nežinau. Atsakysiu gal po kokių dvidešimties metų. Jeigu jis užaugs laimingu žmogumi, tai reikš, kad vis dėlto kažką darėme gerai.

Man padeda daugybe įvairių specialistų, kurie yra savo sričių profesionalai. Man niekada neteko dvejoti dėl jų pagalbos kokybės man ir mano sūnui. Man neteko gaišti laiko jų kaitaliojimui ar abejonėms, todėl jo daugiau liko darbui su vaiku. Jais aš tikiu ir pasitikiu visais 110% . Aš visada žinau, kad bet kurioje situacijoje galiu pasikliauti jų pagalba, patarimais ar pamokymais. Todėl dar kartą noriu jiems padėkoti. Ačiū, kad esat, kad padedat, kad patariat, kad mokot.

Kartais atrodo, kad dirbdama su vaiku, ,,perspaudžiu“, bet ką daryti? Juk per vieną naktį mano gyvenimas apvirto aukštyn kojom. Dar tik mokiausi būti mama, kai staiga turėjau tapti dar ir mokytoja.

Kuo šiandien labiausiai džiaugiuosi? Ogi tuo, kad pagaliau savo bernui galiu pasakyti:

Na, ar gali tu nors truputi patylėti?

Sūnelio kochlearinės implantacijos išvakarėse, kai jis miegojo ligoninės palatoje, skaičiau apie tai, svajojau apie tai, gal net gi tikėjau tuo, bet dar labiau bijojau, kad galbūt jam to niekada neištarsiu. Juk tai buvo pati gražiausia mano skaityta sėkmingos kochlearinės implantacijos istorija.

Kol neturėjau vaikų, buvau įsitikinusi, kad vaikai užauga patys. Dabar suprantu, kad į vaikų lavinimą (net ir neturinčių sveikatos problemų) reikia įdėti daug darbo, laiko, žinių. Reikia nepaprastai daug kantrybės, o svarbiausia reikia pripažinti, kad tau reikalinga įvairių specialistų pagalba ir nebijoti jos ieškoti ir prašyti.

2013 m.gruodis.