Jeigu kas nors pasakytų, kad aš nelaiminga mama, nes auginu dvi kurčias dukreles, tikrai su tuo nesutikčiau. Buvau ne kartą sanatorijoje ir mačiau žymiai sunkesnes vaikų negalias. Mano šešių metukų Ramunė ir dviejų su puse Rūgilė neišsiskiria iš kitų vaikų praktiškai niekuo, lanko įprastą darželį, žaidžia kieme, bendrauja su vaikais. Pamėgdžioja parskrendančių paukščių garsus. Viso šito galėjo ir nebūti, jeigu ne šiuolaikinė medicina -“Kochlearinė implantacija“.

Norėčiau pasidalinti savo patirtimi su tomis mamomis, kurios nerimauja, ar jų kūdikis gerai girdi.

Pirmagimė Ramunė mūsų šeimoje buvo labai lauktas vaikelis. Visas nėštumas praėjo sklandžiai, gimusi dukrytė buvo įvertinta 10 balų. Iki 7 mėnesių mes net neįtarėme, kad dukrelė negirdi. Ji reaguodavo kalbinama, džiaugdavosi, matydama mūsų veidus, žaidė su žaisliukais. O keisčiausia, kad Ramunė labai daug gūguodavo ir burbuliuodavo, prisimenu - jos čiauškėjimo buvo pilni namai. Pirmą kartą įtarimas, kad kažkas ne taip, kilo sulaukus maždaug 7 mėnesių. Namuose garsiai trinktelėjo nukritęs žaislas, aš pati net krūptelėjau, o dukrytės veide nesujudėjo nei raumenėlis. Tada pirmą kartą šmėstelėjo mintis, kad, galbūt, dukrytė negirdi? Nuo metukų Ramunės gūgavimas pasikeitė - iš skiemenų virto mykimu, į daiktus, kuriuos ji norėtų paimti, ėmė rodyti pirštu. Pediatrei išsakiau savo nerimą dėl vaiko klausos. Gydytoja parodė Ramunei žaisliuką, kuris, paspaudus, išleido garsą,ji lyg sureagavo, tad kuriam laikui apsiraminau. Artėjant antram gimtadieniui nerimas tik sustiprėjo. Gavom siuntimą išsamiam klausos tyrimui į Kauno klinikas. Diagnozė mus pribloškė - visiškas kurtumas. Mums buvo šokas, kad iki dviejų metų nė neįtarėme, kad Ramunė visiškai negirdi. Juk ji reaguodavo į daugumą žodžių, įprastai elgdavosi tam tikrose situacijose. Pavyzdžiui, kai sakydavome, kad dabar eisim pasivaikščioti į lauką, ji pati audavosi batukus, eidavo prie durų. Ji bendraudavo. Matyt, kurčiasis orientuojasi pagal regimąją informaciją, pagal veido išraiškas, garso vibraciją. Dabar galime kaltinti tik patys save, kad per vėlai atkreipėme dėmesį į Ramunės klausą. Praradome maždaug pusantrų metų, kurie vaiko raidai yra ypač svarbūs. Kitoms mamoms norėčiau pasakyti, kad, jei kyla abejonių, ar vaikas gerai girdi, jokiu būdu neatidėliokite tyrimų. O išgirdus, kad jų vaikas kurčias, nereikia išsigąsti, pulti į depresiją, juk dabartinė medicina labai pažengusi į priekį. Nors visiškas kurtumas Ramunei buvo diagnozuotas dviejų metukų, dar pusmetis praėjo darant įvairius tyrimus. Keturis mėnesius turėjome nešioti klausos aparatus. Ši procedūra skirta tam, kad „neužmigtų“ klausos nervas. Laikas grėsmingai bėgo, nežinojome, kiek laiko reikės laukti, kol ateis operacijos eilė. Iš kitos mamos sužinojome apie profesorių Eugenijų Lesinską, kuris Vilniuje atlieka tokias operacijas. Norėtųsi padėkoti šiam nuostabiam gydytojui, kuris po savaitės priėmė mus į konsultaciją, o po mėnesio mus operavo. Ramunės atveju buvo prarastas labai brangus laikas, tad dabar mergaitei pasivyti bendraamžius sekasi kur kas sunkiau. Tai, kad vaikas negirdi, lėmė jo elgseną. Mūsų Ramunė iki operacijos buvo labai baugšti ir labai prisirišusi prie manęs. Ji bijodavo svetimų žmonių, viščiukų, net duodamo saldainio. Elgėsi kaip užguitas žvėrelis. O dabar ji jau pati prieina prie žaidžiančių vaikų, juos užkalbina. Nereikia įsivaizduoti, kad, atlikus operaciją, vaikas pradės girdėti ir kalbėti. Operaciją ištverti ir sugyti yra viena, o išmokti gyventi garsų pasaulyje yra visai kas kita. Tad pradėjome kas mėnesį „atsisukinėti“ garsiukus Kaune. Sekėsi sunkiai, nes Ramunė jau buvo susigyvenusi su regimuoju bendravimu, smegenys sunkiai adaptavosi. Pirmus aiškius požymius, kad girdi, pastebėjome tik po gero pusmečio. Daug lankėmės pas surdopedagogę, o namų darbai buvo pagrindinis mūsų darbas. Kiekvienas mums įprastas garsas jai buvo naujiena, pvz. tekantis vanduo iš čiaupo, tarškančių puodų skambesys, kuo skiriasi indo, į kurį įdėtas žirnis, garsas nuo tuščio. Ką jau kalbėti apie žodžių prasmę. Ramunė nesuprasdavo, ką jai sakome, teko mokyti gimtosios kalbos, tarsi užsienio kalbos. Pradinių žinių, kaip reikės dirbti su vaiku, gavome Vilniuje, kitas žinias sėmėmės iš surdopedagogės Klaipedoje, pas kurią ir dabar lankomės į savaitę po du tris kartus. Pirmieji atkartoti ir suprasti garsai jos lūpytėse mums atrodė kaip stebuklas. Kai Ramunytė pradėjo mažais žingsniukais kabintis į garsų pasaulį, pasijutau, kad laukiuosi. Pradžioje pagalvodavome, kad gali būti, kad ir šis kūdikis gims kurčias, bet tas mintis vijome tolyn, netikėjome, kad girdinčiųjų šeimoje gali gimti antras kurčias vaikas. Deja, viskas kartojosi iš naujo, išskyrus laiką. Rūgilytės kurtumas buvo nustatytas Kauno klinikose, kai jai buvo 1,5 mėnesiuko, nors dar tokio amžiaus vaikams rezultatai būna netikslūs. Tad Vilniuje tyrimus kartojome, kai jai buvo 3,5 mėnesiukai. Diagnozė buvo negailestinga -visiškas kurtumas. Mums su vyru buvo labai sunku priprasti prie minties, kad ir mažoji negirdi. Guodė vien ta mintis, kad žinome tolimesnį kelią, kuriuo eidami pasieksime garsų pasaulį. Rūgilytės atėjimą su tokia pačia Dievo dovanėle dabar įžvelgiu kaip stebuklą. Rūgilytė laiko turėjo į valias - spėjome ją, dar negirdinčią, daug ko išmokyti iki implantavimo operacijos. Ji, priešingai negu Ramunė, buvo labai drąsi, beprotiškai guvi ir bendraujanti, lygiai taip pat, kaip ir didžioji, gūguodavo. Likus savaitei iki pirmo gimtadienio gavome neįkainojamą dovaną - implantą, su kuriuo jau po pirmo sureguliavimo pradėjo reaguoti į garsus. Net nepastebėjome, kaip iš raidelių pradėjo jungti sakinukus. Kad laikas - neįkainojama vertybė kurčio vaiko atžvilgiu, teko įsitikinti ir man. Rūgilė labai greitai adaptavosi garsų pasaulyje, priešingai, nei Ramunė. Mano dvi auksiaausytės (aš jas taip vadinu) kiekviena turi po du implantukus. Ramunė antrą kartą buvo implantuota 5,9 metukų, o Rūgilytė - 2,3metų. Abidvi vienodos, didžioji dažnai pataiso sesei procesorių ,surenka „batareikytes“ ryte abiem. Abidvi pilnai kalba - Ramunė jau lanko paruošiamą grupę, nors sekasi ir sunkiau nei kitiems vaikams, bet stengiasi, moka skaičiuoti, raideles visas pažįsta, dalyvauja visuose renginiuose, kurie vyksta grupėje. Šis kelias Ramunei buvo be galo sunkus ir ilgas: begalė kelionių pas logopedę, namų darbų, domėjimasis viskuo. Kokia Ramunė buvo iki operacijos ir dabar, praėjus beveik ketveriems metams, skiriasi kaip diena nuo nakties. Iš mažos, užguitos ir išsigandusios mergaitės, tapo panele, mokančia išreikšti savo nuomonę, pastovėti už save, apie kalbėjima nė nekalbu, sutvirtėjo visapusiškai. Nors aišku, kas jos nematė iki operacijos, pastebi vis dar jos kalbą su akcentu, šveplesnius sakinukus. Tik mes, tėvai, žinome, kiek jai reikėjo išmokti ir peržengti per save, kad pasiektų tai, ką dabar moka. Rūgilė tikriausiai jau gimė aukso marškinėliuose, viskas visur jai buvo palanku - operacija vienerių metukų amžiuje, naujausi, valstybės kompensuojami implantai, tėvai, jau pramokę kaip reikia bendrauti ir mokyti tokį vaiką, ir, kas geriausia - ją moko ta pati surdopedagogė, kuri „pralaužė“ ir tebemokina Ramunę. Visiems tėveliams linkiu neišsigąsti, išgirdus diagnozę „kurtumas“. Šiuolaikinė medicina ir jos daktarai - stebukladariai, tik reikia įdėti daug pastangų ir noro.

Ramunės ir Rugilės tėvai